+370 640 50972 | +370 687 23773

Mes spaudoje

2016 liepa

Išgyventi sunkias emocijas

 

2015 lapkritis

Kokių sunkumų turintys žmonės renkasi į asmenybės augimo grupes?

Audronė Kerpaitė:

Žmonės gali ir jokių problemų neturėti, nori tik pagerinti gyvenimo kokybę arba pasižada mylėti save nuo Naujųjų metų, ateina į grupę pažinti save, suprasti, ko nori. Kiti patiria bendravimo sunkumų, dažnai konfliktuoja su aplinkiniais arba yra atsitraukę nuo pasaulio ir daug pastangų turi dėti, kad galėtų įsilieti į bendravimo procesą, išsakyti savo nuomonę, apginti savo požiūrį ir pan.. Yra žmonių, turinčių emocinių sunkumų, turinčių nerimo, depresijos požymių, kuriems reikia pažinti savo emocijas, kuriems per sunku gyventi jų emocijų valdomiems, tuomet ateina išmokti jas pažinti ir kontroliuoti. Ateina patiriantys krizę šeimoje, asmeniniame gyvenime, bendravime su tėvais. Tie, už kuriuos kiti daug nusprendžia ir nuveikia, tokie žmonės norėtų prisiimti daugiau savarankiškumo savo gyvenime.

Asmenybės augimas – kas tai yra?

Audronė Kerpaitė:

Augimas – tai savęs pažinimas, naujų įgūdžių mokymasis, turint norą geriau prisitaikyti visuomenėje, siekti savų tikslų, įgauti drąsos ir atsakomybės, jėgų.

Nijolė Lukošienė:

Žmogus gali save pažinti gyvenime tik per kitus žmones. Sunkumai kyla tiktai tuomet, kai bendraujame su kitais žmonėmis. Kai esame vieni – nepatiriame sunkumų. Viskas patiriama per kontaktus: „patinka – nepatinka“, „myliu – nemyliu“. Psichologijoje terapinė grupė yra ta vieta, kur per kontaktą su kitu gali geriau suvokti save.

Vis dažniau vartojama sąvoka „emocinis intelektas“. Kiek emocinis intelektas svarbus kasdieninėj veikloj?

Audronė Kerpaitė:

Tai gebėjimas jausti, atpažinti, suprasti emocijas, jas išreikšti priimtinais būdais, kad nepažeistume kitų žmonių ribų. Reikalingas kasdieniame gyvenime: ar emocijos tave valdo ir daro sprendimus, ar tu pats? Suvoki, ką jauti ir renkiesi, kaip elgtis. Nes pykstant ar pavydint elgsena būna neadekvati, griaunanti, pažeidžianti kitus žmones. Emocijos reikalingos, kad galėtume suprasti, kas su manimi vyksta. Kaip dabar populiaru: negali pykti, parodyti baimės, verkti, bet emocijos kaupiasi viduje ir kūnas tampa nepaslankus, sustingęs. Žmogus klausia: kaip gyveni?. Kitas atsako: gerai. Ko nori? Nežinau. Emociniai blokai trikdo natūralią gyvenimo tėkmę, stabdo bendrą vystymąsi, mažina gyvenimo kokybę.

Taip išeina, kad lietuviškas būdas skųstis yra geriau?

Audronė Kerpaitė:

Su skundimusi, kaip pastebime, vyrauja kraštutinumai: arba visai nesiskundžiu, arba labai skundžiuos nuolat, visiems aplinkiniams galvos jau ūžia. Terapinėse grupėse kalbame bei patiriame, kas yra natūralu ir kaip atrasti kraštutinumus, nusistatyti pusiausvyrą. Gali ir pykti, ir verkti, tik priklauso nuo intensyvumo: išmokite pykti konstruktyviai, pasakydami, kad pykstu, taip apibrėšite savo ribas: aš su tavimi nesutinku, bet gal paieškome kompromisų?

Kaip asmenybės augimas susijęs su fizine sveikata?

Nijolė Lukošienė:

Mokausi Londono Integruoto kūno ir judesio terapijos institute. Studijuodama atradau ir įsitikinau, kad kūno skausmai susiję su dvasiniais išgyvenimais. Daugeliui žmonių skauda pečių juostą, atrodo, lyg kas būtų uždėta. Žmonės supaprastina, aiškindami: aš daug sėdžiu prie kompiuteriuo, daug dirbu, esu įsitempusi, dėl to pečius ir skauda. Jei skauda kurią nors kūno vietą – tai yra signalas, kad kažkas vyksta emocinėje plotmėje. Mes nejaučiam savo kūno, savęs, todėl skausmas atsiranda kaip ženklas. Atsiradusius kūno pojūčius mes racionalizuojam ir supaprastinam: skauda galvą, nes neišsimiegojau. Paklauskime savęs, ar dirbam tą darbą, kuris mums patinka, ar esam su mylimu žmogumi, ar esam su tais draugais, su kuriais mums norisi būti ir pan.

Audronė Kerpaitė:

Geštalto terapijos kryptis dėmesį kreipia į kūno pojūčius ir siekiama atsatyti pusiausvyrą tarp proto ir kūno, padidinti sąmoningumą, suvokimą, kad aš ne tik galva, bet ir kūnas. Ir kad tai, ką jaučiu, yra susiję su mano mintimis ir veiksmais. Vyrauja visuminis požiūris: mintys, veiksmai, kūnas. Dalis kūno skausmų gali būti susiję su sunkiais, neišspręstais išgyvenimais vaikystėje, paauglystėje arba esamuoju gyvenimo momentu, nes viskas per gyvenimą kaupiasi ir galiausiai pradeda kažką skaudėti. Ir žmonės renkasi: sprendžia problemas arba geria vaistus.

Kaip spręsti iš vaikystės atėjusias problemas, jei jos susijusios su artimais žmonėmis, kurių jau nėra gyvųjų tarpe?

Audronė Kerpaitė:

Mūsų praktikoje, jei žmogus pasiruošęs ir nori kažką keisti, prašome, kad vizualizuotų tą aplinką, tuos žmones, tarsi matytų, jaustų juos čia ir dabar. Raginame juos pasikalbėti, pajausti, pabūti, išsakyti, ką norisi išsakyti tam žmogui, įsivaizduoti, ką tas žmogus galėtų atsakyti. Kartais klausiame, ar esame panašios į vieną ar kitą žmogų, kad galėtume „kalbėti už jį“, atsakyti. Tam naudojamos ir konsteliacijos, kurios vyksta dialogo forma. Praktika rodo, kad tai veikia: ar skausmas praeina, susitaikoma su netektimi, atsisveikinama, ar ryšys atgimsta, ar tos stiprybės iš protėvių, tėvų, senelių žmogus pasisemia. Sustiprėja pasitikėjimas savimi, atsiranda saugumo jausmas, ramybė.

Asmenybės augimas labiau susijęs su dideliais tikslais, pavyzdžiui, įlipti į Everestą, ar su mažom smulkmenom, kaip antai daugiau šypsotis?

Nijolė Lukošienė:

Kiekvienam yra savas tikslas. Būna, ateina su tikslu įkopti į Everestą, o lankant grupę išaiškėja, kad tai net ne jo idėja ir mintis, gal mados reikalas, gal mama už jį norėjo. Bendraudami su žmogumi padedame jo tikslą sukonkretinti, išgryninti.

Audronė Kerpaitė:

Prieš grupes turime individualų pokalbį, kur kalbamės su kiekvienu žmogumi atskirai. Tie tikslai gali būti patys įvairiausi, priklauso nuo paties žmogaus. Grupinėje terapijoje pasiekus tikslą, kurį būni išsikėlęs, dažniausiai atsiranda šalutinis poveikis –ilgainiui pasieki vidinės ramybės, džiaugsmo, atsipalaidavimo, konfliktų sprendimo įgūdžių ir t.t. Išmokstama pasakyti, kaip aš tave matau, kaip jaučiu, kaip jaučiuosi šalia tavęs. Grupėje, saugioje aplinkoje – žmonės išsako savo jausmus ir sulaukia grįžtamojo ryšio. Mes būname tarsi veidrodžiai vieni kitiems.

Audronė Kerpaitė:

Žmonės ateina su socialinėmis kaukėmis: „aš mandagus“, „aš geras“, „aš tobulas“, „aš niekam tikęs“, „aš bailys“ ir t.t. Mes kartu kuriame saugią aplinką, kurioje tas kaukes galime nusiimti ir įvertinti, kiek jos mums reikalingos, kiek padeda, kiek trukdo, kokią kainą moku, kad ją nešioju. Pas mus svarbus konfidencialumo principas. „Apšilimui“, atsivėrimui reikia bent dešimties susitikimų, o visas kursas gali trukti nors 25 kartus ar ilgiau, kuomet išryškėja brandžios grupės požymiai. Jei pats žmogus nepastebi, kad auga, keičiasi, tada mes ar grupė įvardina, ką jis sugebėjo padaryti, kas anksčiau nepavykdavo. Pavyzdžiui, žengei pirmą žingsnį, paprašei pagalbos ar atsisakei pagalbos, susivokei. Mažų žingsnelių menas, kuris veda prie asmeninių tikslų pasiekimo.

Kaip suvokti, kad nustojau augti kaip asmenybė? Kokie to požymiai?

Nijolė Lukošienė:

Pats žmogus turi suvokti, kad jam reikia pokyčių. Pirmojo pokalbio metu visuomet klausiame, kas įvyko, kad dabar atėjote? Būna, kad žmogų ištinka krizė: dirbo vienam, kitam, trečiam darbe, bet iš visų atleido. Žmogus galvoja, kas darosi, ir įvardina priešišką aplinką, negerus vadovus, bendradarbius. Būna, moterys arba vyrai pradeda naujus santykius, pradžia puiki ir vėl ant to pačio grėblio užlipa. Atrodo, visai kitoks vyras ar visai kitokia moteris pasitaikė, o scenarijus kartojasi. Būna, kad tie scenarijai įvairiose gyvenimo srityse kartojasi. Žmogus pats neįsivardina, kas negerai, ir ieško atsakymo.

Audronė Kerpaitė:

Grupės yra ta terapijos forma, kurioje įžvelgiame daugiausia naudos. Individualios terapijos metu žmogus gali nepriimti, negirdėti psichologo. O grupėje, kai keletas žmonių tą patį sako, jau sunkiau negirdėti ir ignoruoti santykį su kitu grupės dalyviu, nes vyksta betarpiškas bendravimas, nuomonių keitimasis. Grupė yra tarsi mikro-visuomenė, kur susirenka tokie žmonės, kurie atspindi santykius su šeima, antra puse, vaikais, tėvais, draugais, bendradarbiais, vadovais ir t.t.

Nijolė Lukošienė:

Mes pripratę gyventi protu, logiškai nuspręsti, bet pamirštame apie tiltą tarp proto ir jausmų. Protas mums labai reikalingas, bet neignoruodami jausmų galėtume žymiai daugiau pasiekti. Kai „protingai“ sau kažką patariame, nustumdami jausmus į šalį, susergame, tampame nelaimingi.

Audronė Kerpaitė:

Ne taip bijome fizinio skausmo, kiek psichologinio diskomforto. Dėl jo dažnas žmogus, nežinodamas kaip tą skausmą sumažinti, pvz., pradeda daugiau dirbti, užsiima veiklomis, kad net neturi laisvos minutės prisėsti, bijo vienatvės, tylos, kraštutiniu atveju gali imti gerti, vartoti narkotikus, atsiranda kitokių priklausomybių. Jeigu skausmas didėja, o jį nėra atsižvelgiama ir sprendžiamos su juo susijusios problemos, o tik užglaistoma, paslepiama tarsi pleistru užklijuojama, tuomet gyvenimas priveda prie kraštutinumų – nelaimių, problemų, sveikatos pablogėjimų, gyvenimo kokybės suprastėjimo ir pan., kai esi verčiamas ieškoti pagalbos. Skausmas yra ženklas, kad eini ne tuo keliu, todėl rekomenduojame jį „pasveikinti“: skirti sau laiko sustoti, atsisukti ir pasižiūrėti į skausmą – kokia puokštė įvykių ir prisiminimų ten slypi, nes tai ir yra raktas į gijimą, į asmeninį augimą.

 

2015-10-08

Kaip iš vyro išprašyti daugiau švelnumo? Su vaikinu draugauju jau daugiau nei metus, tačiau jaučiu, kad jis man neduoda tiek švelnumo, kiek norėčiau. Pati mėgstu būti apkabinama, noriu prisiliesti, pabučiuoti vyrą be priežasties, tačiau iš jo pusės nematau tokio noro. Pabučiuoja tik susitikus, kai kartu žiūrime filmą, jam nešauna į galvą mintis, kad galėtų prisiglausti, apkabinti ar kažkaip kitaip rodyti daugiau švelnumo. Nežinau, jis manęs nemyli, nes jei mylėtų, juk to norėtų? O gal jis tokio charakterio? Kai reikia pagalbos, visada padės, atiduos skaniausią kąsnelį, o ir miegamajame yra dėmesingas. Tačiau kas liečia emocinį intymumą, jaučiu, jog jo trūksta. Kaip galėčiau jį padeti inicijuoti? Gal jis nenori manęs prisileisti, nes turėjo karčių patirčių, nelabai pasitikti, nejaučia didelio įsimylėjimo? Nieko nežinau apie jo buvusius santykius, jam atrodo, kad kalbėti apie tai, kas buvo neverta. jei paklausiu, atsako, bet tik tiek, kiek reikia…

 

 

2015-09-16

„Laba diena. Mano šeštoje klasėje besimokantis sūnus labai išsiblaškęs. Mokytojai skundžiasi, kad pamokose jis sunkiai sukaupia dėmesį, svajoja, daro klaidas ir viską labai greitai užmiršta. Esu pastebėjusi, kad tai kartojasi ne pirmus mokslo metus iš eilės. Ypatingai jam sunku susikoncentruoti rugsėjo mėnesį – mokslo metų pradžioje. Spręsdamas įvairiais užduotis namuose ar darydamas namų darbus jis daro kvailas klaidas, kurių tikrai nedarydavo anksčiau. Šiek tiek neramu ir dėl to, kad internete teko perskaityti, jog išsiblaškymas gali reikšti sveikatos sutrikimus, nors šiuo metu vaikas sveikata nesiskundžia, yra linksmas, guvus. Kokios galėtų būti tokio išsiblaškymo priežastys, ar reikėtų sunerimti, kokių man priemonių imtis? Pagarbiai Jolanta