„Neigiamą krūvį (sunkios) turinčios emocijos nėra savaime blogos, tik jas reikia mokėti tinkamai priimti ir išgyventi, kad jos praeitų ir nesektų mūsų kaip šešėlis.“ (Kristina)
Rodos, galiu daug ką padaryti, ištverti, tik ne sunkias emocijas: noriu nuo jų bėgti, kovoti su jomis, atstumti, ar apsimesti, jog jų visai nėra – nejausti. Dar to negana, įsijungia mano „aš esu geras žmogus“ mygtukas: „geri žmonės nepyksta“, „drąsūs nieko nebijo“, ir apskritai, turiu pasirodyti gatvėje su šypsena, nes taip atrodau esanti sėkmingesnė. Taigi, aš nepykstu, nieko nebijau, neliūdžiu… tik kažkur dingo mano džiaugsmas ir pasitenkinimas gyvenimu. Juk viską turiu, ko širdis galėtų norėti, tačiau tuo nesimėgauju. Pradeda mano kūne kažkur skaudėti, šidris daužosi it pašėlusi, atsiranda nemiga, o kartais neramus miegas su daugybe prabudimų naktį, nerimo priepuoliai, kažkodėl ligų priežasties niekas neranda ir… gaunu nukreipimą apsilankyti psichiatro kabinete, pas psichologą atlieku daugybę testų. Po viso to išrašo vaistų, rekomenduoja lankytis pas psichologą… O aš tenoriu būti laiminga. Ir kaip visa tai nutiko, kai ėmė viskas slysti iš rankų? Jau tapo įpročiu, jog nuo nerimo ar per didelio streso išgeriu tabletę, ir toliau pasineriu į savo gyvenimą ir nesibaigiančius darbus, problemas ir atsakomybes. Kai jau nebegaliu normaliai atlikti savo pareigų, imu varstyti specialistų kabinetus, ieškoti atsakymų, greitų rezultatų, nes noriu kuo skubiau grįžti į varžybų trasą – vadinamą gyvenimą – kad tik niekas neaplenktų.
Taip ar panašiai kalba klientai, draugai ar artimieji. Tuose pasakojimuose įžvelgiu vieną bendrumą – patiriamus sunkumus, išreiškiant sunkias emocijas. Vis dėlto, nukentėsime dar labiau, jeigu ignoruosime emocijas – visas, kurias patiriame. Ir jeigu niekas nemokė apie jas, o vaikystėje galbūt net draudė jas reikšti, nes „su suaugusiais taip niekas nekalba“, „berniukai neverkia“, „tau neskauda“ ir t.t., dabar pats laikas keisti požiūrį ir susipažinti su emocijomis – pykčiu, baime, liūdesiu, jų paskirtimi, nešama žinia, ir iš naujo atrasti būdus, kurie padės jums saugiai jas išreikšti. Vardan to, kad susigrąžintumėme tikrąjį džiaugsmą ir pilnatvę į savo gyvenimus. Jos ne šiaip sau mums duotos. Priešingu atveju, per amžius būtų išnykusios kaip neužtikrinančios mūsų gerovės ir saugumo. Emocijos „apaugo“ įvairiais mitais, draudimais, neigiama mūsų pačių patirtimi, pasidarė kone priešai arba įrankiai, naudojami kitiems pagąsdinti, įskaudinti ar pakenkti.
Daug sveikatos problemų ir rūpesčių gyvenime išsispręstų, jeigu įsiklausytumėme į savo emocijų nešamą žinią, o tiems, kas jau nebejaučia emocijų – garsiausiai už viską kalba skausmas ar nerimas. Čia ir turime ieškoti atsakymų. O kaip suprasti tuos atsakymus, kaip juos pamatyti ar išgirsti? Simbolių kalba, jūsų vidinio balso, nuojautos kalba. O pirmiausia, truputis žinių apie emocijas irgi nepakenktų. Kad priimtume dalykus, jie turi atitikti mūsų vertybes, požiūrį.
Taigi, norėdami (ar nebeturėdami kitos išeities) pažinti emociją, turime pabūti su ja čia ir dabar jos pasireiškimo momentą, pajausti/suklusti, kaip ji paliečia mūsų mintis, kūną, kokias reakcijas sukelia. Galime netgi užsirašyti ar vesti kurį laiką žurnalą, nes raštą labiau galime „pačiupinėti“ negu mintis, kurios praskrieja ir jų nesulaikysi. Emocijų pažinimui padės dar keletas klausimų:
- Kokių įsitikinimų turime apie šią emociją?
- Ką mums sakydavo tėvai, kiti svarbūs mums asmenys apie šią emociją?
- Kokių patyrimų turėjome, susijusių su šia emocija?
- Koks buvo lemtingas įvykis, po kurio nusprendėme daugiau niekada neleisti sau jausti (jai iškilti, pasireikšti) šios emocijos?
- Kokią kainą mokame už tai, kad ši emocija yra ar ją slepiame nuo kitų? Kiek tai mums naudinga?
- Kokia mūsų strategija emocijų atžvilgiu: ar dažniau jas išreiškiame, ar užspaudžiame? Dėl ko visa tai darome?
- Kai jaučiame šią emociją, kokios mūsų vertybės pažeistos? Kokie mūsų poreikiai nepatenkinti?
- Koks būtų gyvenimas, jeigu visai nebūtų emocijų? (džiaugsmo bei laimės taip pat)
- Ar įsivaizduojame, kaip norėtume, kad reikštųsi mūsų emocijos, kad ir mums, ir kitiems būtų gerai?
Tik būkime nuoširdūs ir atviri su savimi, atsakydami į šiuos klausimus. Nes kokia nauda, jeigu sau meluosime. Ramybė tęsis tik kurį laiką, paskui vėl viskas iš naujo kartosis. Jeigu įdomu, galite kitų paklausti, ką jie pasakytų apie jūsų emocijas? Rinkimės tuos žmones, kuriais pasitikime, su kuriais saugu kalbėtis emocijų tema.
Jeigu jau kalbame apie sunkias emocijas, kurios labai stiprios, pamėginkime įsivaizduoti saugią vietą, kuri ramina, teikia saugų prieglobstį. Tai gali būti reali vieta arba susikurta vaizduotėje. Netgi namuose ar sode galime susikurti tokį kampelį. Pabuvimas tokioje erdvėje sustiprina, nuramina, kad vėl galėtume grįžti į savo gyvenimą, į pažintį su emocijomis, kad susigrąžintumėme jų kontrolę, o ne jos valdytų mus (pvz., padidėja kraujospūdis, trūksta oro, sustoja virškinimas, skauda galvą ir pan.).
Jeigu neina susikurti tokios erdvės, nes per sunku galvoti, tuomet padės penkių pojūčių aktyvavimas: sutelkime dėmesį į kvėpavimą; pajauskime, kokia kūno padėtis, kaip judame erdvėje, o gal sėdime ar gulime, kaip kūnas remiasi į kitus paviršius; apsidairykime, užuoskime, kokie kvapai tvyro aplinkui; kokie garsai; koks vandens skonis?
Svarbu „nenuskęsti“ sunkiose emocijose. „Išlipti ant kranto“, panaudojant saugios erdvės vizualizaciją ar įsižeminimą į realybę per penkis pojūčius; pasitikrinti, kokie faktai apie tą situaciją, dėl kurios taip išgyvename, ir ką galime dėl to padaryti. Esame stiprūs žmonės, kurie viską nori ir gali nešti ant savo pečių, tačiau galime ir prašyti pagalbos, kad žvilgsnis patikimo žmogaus iš šalies pastebėtų svarbius dalykus, kurių nesugebame pamatyti dėl stipraus emocijų poveikio mūsų organizmui. Tai tik padės sutvirtinti žemę, ant kurios stovime, kad pakiltume dar stipresni.
Ir pabaigai… Kodėl keliaujame po pasaulį? Kad pamatytume ir patirtume kitokį buvimą, kad prasiplėstų mūsų komforto zona, kad taptume lankstesni, tolerantiškesni, pasikrautume teigiamų emocijų, kad pažintume savo galimybes. Kviečiu pakeliauti ir po emocijų pasaulį. Kitos stotelės: pyktis, baimė, liūdesys.
Apie juos daugiau išgirsite festivalyje „Mandala“, tiems, kas nesudalyvaus – laukite tęsinio.
psichologė Audronė Kerpaitė
Author Info
No Comments