Terapijoje mokomės pažinti save, pažinti kitus, būti savimi, įgarsinti, ką norisi daryti, ką jaučiu, ką galvoju… Tiesiog pastebėti savo elgesio modelius ir keisti juos, jeigu noriu keisti, arba palikti taip, kaip yra, nes jie man netrukdo, o dažnai ir padeda.
Ir šiaip čia nieko neprivalau daryti prieš savo valią. Čia iš naujo peržvelgiu savo gyvenimo tiesas, vertybes. Čia galiu ir nusišnekėti, ir būti netobulas, ir pykti…
Būna, kad jaučiu gėdą, kaltę, skausmą, nieko nejaučiu. Viskas būna aišku, arba priešingai, dar didesnis chaosas nei buvo prieš tai.
Ir žinot, ką? Man tai patinka, nes po viso to jaučiu gyvenimą, jaučiu save. Dabar dirbu ties tuo, kad ne visur galiu būti nuostabi, kad galiu prašyti pagalbos, galiu verkti… Kartais nebesuprantu, ko iš manęs reikalauja, kartais nusvyra rankos, jaučiu, kad “apšaudo strėlėmis”, ar po kojomis jaučiu žemės drebėjimą (perkeltine prasme, žinoma).
<Iš klientų potyrių terapijų metu>
Author Info
No Comments