Bruožai moters, išgijusios nuo per didelės meilės ligos:
-
Ji visiškai priima save, net jeigu nori keisti kai kurias savo būdo savybes. Iš esmės ji myli ir gerbia save bei kruopščiai ugdo ir tikslingai plėtoja šį jausmą.
-
Ji priima kitus tokius, kokie jie yra, nebandydama keisti jų, kad būtų tenkinami jos poreikiai.
-
Ji suvokia savo jausmus ir požiūrius visų gyvenimo sričių atžvilgiu, tarp jų ir seksualumo.
-
Ji myli save: rūpinasi savo asmenybe, išvaizda, ugdo nuostatas ir vertybes, lavina savo kūną, plečia pomėgius ir džiaugiasi savo laimėjimais. Vertina save, o ne ieško santykių, kurie teiktų savigarbos pojūtį.
-
Jos savigarba pakankamai aukšta, ji gali patirti malonumo būdama su kitais, ypač vyrais, kurie jai patinka tokie, kokie jie yra. Kad pasijustų vertinga, jai nereikia jaustis reikalinga.
-
Ji leidžia sau būti atvira ir pasitikėti tinkamais žmonėmis. Nebijo būti giliai asmeniškai pažinta, bet nesileidžia išnaudojama tų, kuriems nerūpi jos gerovė.
-
Ji klausia savęs: „Ar man patinka šie santykiai? Ar jie man padeda augti ir būti tokia, kokia aš galiu būti?“
-
Kai santykiai destruktyvūs, ji sugeba juos nutraukti, nepatirdama sekinančios depresijos. Ji turi ją palaikančių draugų ratą ir sveikų pomėgių – tai padeda jai išgyventi krizes.
-
Labiausiai ji vertina savo romumą. Visos praeities kovos, dramos ir chaosas prarado savo žavesį. Ji saugo save, savo sveikatą ir gerovę.
-
Ji žino, kad sveiki santykiai gali užsimegzti tarp partnerių, turinčių panašias vertybes, pomėgius, tikslus, sugebančių intymiai bendrauti. Ji taip pat žino, kad yra verta geriausio, ką siūlo gyvenimas.
Iš Robin Norwood knygos „Moterys, kurios myli per stipriai. Kai trokštate ir viliatės, jog jis pasikeis“ 314 psl.
