Čia galiu tiek, kiek negalėjau niekur kitur. Čia saugu. Čia būryje nepažįstamų žmonių aš skleidžiuosi kaip gėlė, laukinė. Esu suprasta, priimta, vertinama, mylima, pastebėta, išklausyta.
Žinoma, daug darbo įdėta, dsaug “svogųnų supjaustyta”. Tačiau jaučiu, kad galiu kvėpuoti visa krūtine. Jaučiu vidinę meilę, dėkingumą, laimę. Tai nesitęsia amžinai, tačiau manęs laukia kiti iššūkiai. Čia sužinojau, kad mes visi esame vienoje valtyje. Aš nesu viena su savo skausmu ir “išprotėjusiomis mintimis”. Taip būna, kad ilgą laiką savyje kaupiau neišsakytus žodžius, “buvau geras, malonus”. NEBENORIU, nebenoriu to savo sveikatos sąskaita, savo neįgyvendintų svajonių sąskaita.
Jaučiu, kaip tvirtėja mano vidinė ašis, kaip galiu pasakyti “Ne”, kaip galiu pasakyti, kad pykstu, pradėjau jausti savo kūno siunčiamus signalus.
Galiu laužyti taisykles, jeigu to noriu, jeigu man to reikia. Iš pradžių nepatiko, kad turėjau prisiimti ATSAKOMYBĘ už savo veiksmus. Bet dabar aš labiau pasitikiu savimi.
Daug vidinių įtampų išsisprendė. Dar yra dalykų, kurie neišsisprendė, matau, kad manęs laukia vingiuotas kelias.
Jaučiuosi stipresnis visomis prasmėmis. Jaučiuosi vyriškesnis. Jaučiuosi stiprus savo silpnume, savo pažeidžiamume, aš Saugus, aš myliu, aš esu.
Dabar galiu sustoti ir stiprių emocijų metu suprasti, kas sum animi vyksta, ir pasirinkti geresnę strategiją, o ne impulsyvų atsaką, kuris ne visuomet yra geras.
Manęs laukia tikroji “AŠ”, džiaugsmas, ašaros, galiu labiau toleruoti nežinomybę ir staigius pokyčius.
Author Info
No Comments